Asadauskas, Arvydas, gimė 1964 metų gegužės 20 d. Kaišiadoryse. 1990 metais baigė Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakultetą; studijų metais dalyvavo Dauglaukio (1986-1990), Užpelkių (1987), Kalniškių (1989) kapinynų tyrinėjimuose. 1988 metais pradėjo dirbti Lietuvos Istorijos instituto Archeologijos skyriuje. Yra Lietuvos istorijos instituto ir Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas.
Nuo 1990 metų tyrinėja ir žvalgo Nemuno žemupio laidojimo paminklus ir senovės gyvenvietes: 1990-1991 metais tyrinėjo Greižėnų kapinyną (Tauragės raj.) - 450-550 AD; 1992 metais žvalgė Dauglaukio apylinkių archeologijos paminklus (Tauragės raj.); 1993 metais tyrinėjo Žadgailių paminklus (Tauragės raj.); 1994 metais pradėjo tyrinėti Dauglaukio senovės gyvenvietę (Tauragės raj.).
Yra paskelbęs apie 10 mokslinių straipsnių, dalyvavo respublikinėse ir tarptautinėse (Marburge, Kijeve) konferencijose. Svarbesni šios srities darbai: " Greižėnų plokštinis kapinynas // Nemuno delta: tyrimai ir atradimai. - Dauglaukis, 1991. T.1. - P. 7-10; Greižėnų plokštinis kapinynas // Nemuno delta: tyrimai ir atradimai. - Dauglaukis, 1991. - T.2. - P. 7-37; Dauglaukio gyvenvietės žvalgomieji tyrinėjimai // Nemuno delta: tyrimai ir atradimai. - Dauglaukis, 1991. - T.2. - P. 38-42; Greižėnų plokštinis kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1990 ir 1991 metais. - V.,1992. - T.1. - P. 86-89; Baltische Waffen der römischen Keiserzeit im Gräberfeld von Dauglaukis // Beiträge zu römischer und barbarischer Bewaffnung in der ersten vier nachchristlichen Jahrhunderten - Lublin/Marburg, 1994. - S. 393-403.

Alseikaitė-Gimbutienė, Marija (Marija Gimbutas), gimė 1921 metais sausio 23 d. Vilniuje, mirė 1994 metais vasario 2 d. Los Andžele (JAV). Lietuvių archeologė ir etnologė. 1942 metais baigė Vilniaus universitetą, 1944 metais emigravo į Vokietiją, 1949 metais - į Jungtines Amerikos Valstijas. 1943 metais Lietuvoje paskelbė darbą "Kapų tipai Lietuvoje proistoriniais laikais // Gimtasai kraštas. - Šiauliai, 1943.", kuris tapo daktaro disertacijos pamatu. Emigracijoje, Tiūbingeno universitete apgynė disertaciją "Laidosena Lietuvoje proistoriniais laikais" (Die Bestattung in Litauen in der vorgeschichtlichen Zeit. - Tübingen, 1946). Persikėlus į JAV, 1950-1963 metais dirbo Harvardo universiteto Kembridže muziejuje. Nuo 1963 metų Kalifornijos universiteto Los Andžele profesorė. 1963 metais pasirodęs darbas "Baltai" daugeliui vakarų archeologų tarsi iš naujo atvėrė indoeuropiečių ir baltų kultūros svarbą Europos proistorėje, paskatino baltistinius tyrinėjimus. 1985 metais buvo išleistas lietuviškas "Baltų" variantas - "Baltai priešistoriniais laikais. - V.: Mokslas, - 1985.".
Pasaulinį garsą pelnė jos darbai apie senosios Europos etnogenezę ir mitologiją. Svarbiausieji šios srities veikalai: " Mūsų protėvių pažiūros į mirtį ir į sielą" (1947), "Rytų Europos proistorė" (1956, anglų kalba), "Senovinis simbolizmas lietuvių liaudies mene" (1958, anglų kalba), "Baltai" (1963, anglų kalba), "Žalvario amžiaus kultūros Vidurio ir Rytų Europoje" (1965, anglų kalba), "Slavai" (1973, anglų kalba), "Senovės Europos dievai ir deivės nuo 7000 iki 3500 prieš Kristų" (1974, anglų kalba).

Becenbergeris, Adalbertas (A. Bezzenberger), gimė 1851 metais balandžio 14 d. Kaselyje (Vokietija), mirė 1922 metais spalio 31 d. Karaliaučiuje, evangeliškoje mokyklų inspektoriaus šeimoje. Vokiečių archeologas, etnografas ir kalbininkas baltistas. 1869-1872 metais studijavo Getingeno universitete, 1872-1874 metais tęsė studijas Miuncheno universitete, filosofijos daktaras (1874). Nuo 1974 metų Miuncheno universiteto Lyginamosios kalbotyros katedros privatdocentas, nuo 1879 metų Getingeno, o nuo 1880 metų Karaliaučiaus (Sanskrito ir lyginamosios kalbotyros katedra) universitetų profesorius. 1880 metais persikėlė į Karaliaučių, kuriame praleido 42 metus. Vienas iš Lietuvių literatūros draugijos Tilžėje steigėjų (1879), nuo 1891 metų vadovavo Prūsijos senovės draugijai (Altertumsgesellschaft Prussia), redagavo draugijos posėdžių protokolus (Sitzungsberichte), įsteigė Rytų Prūsijos Buities muziejų. 1889-1890 metais išrinktas Karaliaučiaus universiteto dekanu, o 1890-1891, 1918-1921 metais buvo šio universiteto rektoriumi. 1907 metais išrinktas Lietuvių mokslo draugijos Vilniuje garbės nariu, o 1922 metais Lietuvos universiteto garbės profesoriumi. Svarbiausieji darbai - "Beiträge zur Geschichte der litauischen Sprache (Auf Grund litauischer Texte des XVI und des XVII Jahrhunderts, - Göttingen, - 1977", "Litauische Forschungen (Beiträge zur Kenntnis der Sprache und des Volkstumes der Litauer, - Göttingen, - 1882", "Die Kurische Nehrung und Ihre Bewohner, - Stuttgart, - 1889" , "Analysen vorgeschichtlicher Bronzen Ostpreussens, - Königsberg, - 1904".
Rytų Prūsijoje ir Lietuvoje rinko kalbinę, etnografinę medžiagą, tyrinėjo Vakarų Lietuvos ir Nemuno žemupio kultūrų laidojimo paminklus. Jo darbų dėka buvo atkreiptas dėmesys į savitą romėniškojo laikotarpio Nemuno žemupio kapų įrengimą. Tada ir buvo pradėti šios kultūros tyrinėjimai, kurios gyventojus daugelis archeologų mano buvus skalvių protėviais.
A. Becenbergerio tirtieji paminklai: 1891 - Macikai-Hermannlohen (Šilutės raj.), 1-2 a., Šernai (Klaipėdos raj.), 3-7 a., 1892, 1893 - Vilkyčiai (Šilutės raj.), 2-13 a., 1897, 1898 - Barzdūnai (Šilutės raj.), 2-3 a., Greižėnai (Tauragės raj.), 4-7 a., 1899, 1911 - Pleškučiai-Pangesai (Klaipėdos raj.), 3-4 a., 1899, 1901 - Rubokai (Šilutės raj.), 5-8 a., 1901, 1903, 1906, 1908 - Anduliai (Kretingos raj.), 2-8 a., 1901-1902 - Lumpėnai (Šilutės raj.), 4-6 a., 1902-1903 - Laistai (Klaipėdos raj.), 3-13 a., 1908 - Klemiškė (Klaipėdos raj.), 3-4 a., 1914 - Bendiglaukis (Rusijos Federacija, Tilžė), 1-4 a.

Endzinas, Arnoldas, gimė 1906 metais spalio 27 d. Bairam Alyje (Turkmenija), mirė 1982 metais vasario 16 d. Vilniuje. Lietuvių pedagogas, technikos mokslų istorikas. 1935 metais baigė Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, mokytojavo pradžios mokyklose ir gimnazijose, 1927-1940 metais buvo Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos narys. Pokario metais, nuo 1954-jų, dėstė Kauno žemės ūkio technikume. Tyrinėjo balų rūdos ir geležies gamybos raidą Lietuvoje. Šiuo klausimu paskelbė straipsnių - "Geležies gamybos raidos ir geografijos Lietuvoje klausimu // Geodezijos darbai. - V., 1964. - T.2.; Geležies gamybos klausimu Lietuvoje // Geografijos metraštis. - V.,1968. - T.9; Apie rūdos telkinius, naudotus geležiai gauti Lietuvoje // Geografija ir geologija. - V.,1969. - T.6.) ir technikos mokslų istorijai skirtą studiją "Specialiojo mokslo raidos Lietuvoje bruožai" (1974).

Engelis, Karlas (Carl Engel), gimė 1895 metų spalio 2 d. Magdeburge (Vokietija), mirė 1947 metų sausio 25 d. Greifsvalde, vokiečių archeologas. 1929-1934 metais dirbo Karaliaučiaus "Prussia" muziejuje, nuo 1934 metų Herderio instituto Rygoje (Latvija) docentas, vėliau profesorius (1937). 1938 metais grįžo į Vokietiją ir iki 1945 metų dėstė Greifsvaldo universitete. 1942-1945 metais buvo šio universiteto rektoriumi. 1923-1933 metais tyrinėjo patį stambiausią iki šiol tirtą skalvių kapinyną Linkūnuose (Tilžės apylinkės). Rašė vakarų baltų ir Klaipėdos krašto archeologijos klausimais. Svarbiausieji veikalai: "Einführung in die Kultur des Memellandes. - Memel, - 1934" (Klaipėdos krašto priešistorinės kultūros įvadas); "Vorgeschichte der altpreussischen Stämme. - Königsberg , 1935" (Senųjų prūsų genčių proistorė), 1937 metais kartu su V. La Bomu paskelbė Prūsijos archeologijos atlasą - "Kulturen und Völker der Frühzeit im Preussenland, - Königsberg, - 1937" (Ankstyvųjų laikų kultūros ir tautos Prūsijoje).

Faustina I Vyresnioji (Anija Galerija Faustina), gimė 105, mirė 141 metais, Anijaus Vero ir Rupilijos Faustinos duktė, imperatoriaus Antonino Pijaus žmona. 138 metais suteiktas Augustos titulas. Po jos mirties 141 metais Antoninas Pijus pastatė jai šventyklą ir nukalė "dieviškosios" Faustinos monetas.

Gordianas III (Markas Antonijus Gordianas), gimė 225, nužudytas 243 metais, Junijaus Balbo ir Gordiano II sesers sūnus.
Romos imperatorius nuo 238 iki 243 metų. Imperatoriaujant Balbinui ir Pupienui, tautos reikalavimu Gordianas paskelbtas "cezariumi". Nužudžius Balbiną ir Pupieną, trylikametį Gordianą pretoriai paskelbė imperatoriumi. Jį nužudė Pilypas Arabas prie Dzaitos, netoli Eufrato.

Jodelė, Pranas, gimė 1871 metais vasario 13 d. Kupriuose (Rokiškio raj.), mirė 1955 metais gruodžio 8 d. Kaune. Lietuvių inžinierius, technikos mokslų istorikas. 1896 metais Rusijos imperijoje baigė Charkovo veterinarijos institutą, 1898 metais - Maskvos universiteto bakteriologijos institutą, o 1904 metais - Kijevo politechnikos institutą. Nuo 1906 metų dėstė Kijevo politechnikos institute, čia 1912 metais jam suteiktas profesoriaus vardas. Grįžęs į Lietuvą, suprojektavo pirmąjį Lietuvoje cemento fabriką Valkininkuose (pradėjo veikti 1914). Nuo 1922 metų Kauno universiteto profesorius, 1922-1927 metais technikos fakulteto dekanas, 1927-1928 ir 1932-1940 metais prorektorius, 1928-1929 metais - Kauno universiteto rektorius. Parašė veikalų apie statybinių medžiagų technologiją, geologinių tyrimus. Domėjosi geležies gavybos ir gamybos Lietuvoje klausimais, šia tema paskelbė straipsnių - "Geležies gaminimas Lietuvoje // Kosmos. - K., 1920-1921".

Komodas (Markas Lucijus Elijus Aurelijus Antoninas Komodas), gimė161, nužudytas 192 metais, Marko Aurelijaus ir Faustinos II Jaunesniosios sūnus.
Romos imperatorius 180-192 metais, 176-180 metais valdė kartu su tėvu - Marku Aurelijumi. Rengė cirko žaidynes, dalyvavo gladiatorių kovose, pasivadinęs Romos Herkuliu ir Jupiterio sūnumi, reikalavo dieviškos pagarbos. Tapo sąmokslo, kuriame dalyvavo krikščionė Marcija (gyvenusi rūmuose beveik kaip imperatorė), auka. Paskutinysis Antoninų dinastijos imperatorius.

Kulikauskas, Pranas, gimė 1913 metais kovo 7 d. Purvynuose, Trakų rajone. Lietuvių archeologas, humanitarinių mokslų daktaras (1949) - "Kurmaičių archeologiniai paminklai ir jų tyrinėjimai". Studijavo Kauno, Karaliaučiaus ir Vilniaus universitetuose. 1936-1944 metais dirbo Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje. 1944-1955 metais dėstė Kauno ir Vilniaus universitetuose. 1948-1962 metais dirbo Lietuvos istorijos institute archeologijos sektoriaus vadovu. Nuo 1962 iki 1983 metų dėstė Vilniaus universitete: 1962-1966 metais Archeologijos katedros vedėjas, docentas (1964).
Tyrė 2-5 amžių kapinynus ir pilkapynus Krikštonyse, Seiliūnuose, (Lazdijų raj.), Kurmaičiuose (Kretingos raj.), Lepšiuose, Pašiliuose (Panevėžio raj.), Linksmučiuose, Meldiniuose, Sakališkiuose (Pakruojo raj.), Rudesoje (Molėtų raj.), Skineikiuose, Eikotiškyje (Zarasų raj.). Taip pat tyrinėjo Užnemunės ir Rytų Lietuvos piliakalnius: Nemenčinės, Piliakalnio (Kapsuko raj.), Paveisininkų, Rudaminos (Lazdijų raj.), Kunigiškių (Vilkaviškio raj.), Kaukų-Obelytės (Alytaus raj.), Sudargo (Šakių raj.), Narkūnų (Utenos raj.) ir Kernavės Pilies kalno (Širvintų raj.). Parašė "Lietuvos TSR istorijos (1958) skyrių apie pirmykštę bendruomenę, "Lietuvos archeologijos bruožų" skyrių "Gimininės santvarkos irimo laikotarpis (I-IV a.)" (1961), "Užnemunės piliakalnius" (1982). Paskelbė mokslinių straipsnių apie lietuvių etnogenezę, lietuvių genčių materialinę kultūrą.

Kulikauskienė, Volkaitė-Kulikauskienė, Regina, gimė 1916 metais rugsėjo 10 d. Kėdainiuose. Lietuvių archeologė, humanitarinių mokslų daktarė (1950) - "Lietuvos gyventojų materialinė kultūra IX-XII a. pagal laidojimo paminklų duomenis (vėlyvasis geležies amžius)", habilituota daktarė (1971) - "Lietuviai IX-XII amžiais", yra Lietuvos Mokslų Akademijos narė korespondentė (1972), nusipelniusi mokslo veikėja (1976). 1940 metais baigė Vilniaus universitetą. 1941-1952 metais dėstė Kauno, o 1941-1962 metais - Vilniaus universitete. 1952-1962 metais Vilniaus universiteto Archeologijos ir etnografijos katedros vedėja. Nuo 1962 metų dirba Lietuvos istorijos institute. Tyrė Laivių, Pryšmančių (Kretingos raj.), Linksmučių (Pakruojo raj.), Girkalių (Klaipėdos raj.) kapinynus, Čiobiškio ir Rusių rago (Širvintų raj.) pilkapius, Migonių (Kaišiadorių raj.), Rudaminos (Lazdijų raj.), Sudargo (Šakių raj.), Maišiagalos (Vilniaus raj.), Punios (Alytaus raj.), Narkūnų (Utenos raj.), Kernavės Pilies kalno (Širvintų raj.) piliakalnius. Svarbiausi veikalai: "Lietuvos archeologijos paminklai ir jų tyrinėjimai" (1958), "Lietuviai IX-XII amžiais" (1970), "Lietuvio kario žirgas" (1971), "Punios piliakalnis" (1974). Parengė, drauge su habil.dr. Rimute Rimantiene "Lietuvių liaudies meno" albumų 2 knygas - "Senovės lietuvių papuošalai" (1958, 1966). Parašė "Lietuvos archeologijos bruožų" (1961) skyrių apie vėlyvąjį geležies amžių (IX-XII a.). Knygų "Lietuvių materialinė kultūra IX-XIII a." (1978-1981 metai - 2 knygos.), "Lietuvos archeologija" (1979-1985 metai - 4 knygos.), "Iš lietuvių etnogenezės" (1981), "Lietuvių etnogenezė" (1987) viena autorių ir atsakingoji. redaktorė, Svarbiausiosios tyrinėjimų kryptys - ankstyvasis feodalizmo visuomenė, jos dvasinė ir materialinė kultūra, senųjų lietuvių drabužiai, lietuvių tautybės susidarymas.

Luchtanas, Aleksiejus, gimė 1956 metais balandžio 28 d. Vilniuje. Lietuvių archeologas, humanitarinių mokslų daktaras (1990) - "Rytų Lietuva I tūkstantmetyje prieš Kr. g.", docentas (1993). 1979 metais baigė Vilniaus universitetą ir dirba šio universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedroje. Tyrinėja brūkšniuotosios keramikos kultūros paminklus, rytų Lietuvos pilkapius, Kernavės archeologinių paminklų kompleksą. Šia tematika yra paskelbęs eilę mokslo darbų.

Markas Aurelijus (Markas Aurelijus Antoninas), gimė 121, mirė 180 metais, Marko Anijaus Vero ir Domicijos Lucilos sūnus, imperatoriaus Antonino Pijaus įsūnis.
Romos imperatorius nuo 161 iki 180 metų, "filosofas soste", 140 metais pirmą kartą tapo konsulu, 167-180 metais kariavo su germanų gentimis (kvadais, markomanais) ir sarmatais, 172 metais numalšino sukilimą Egipte, parašė filosofinį veikalą "Pačiam sau", mirė 180 metų kovo 17 d. susirgęs užkrečiama liga.

Michelbertas, Mykolas, gimė 1939 kovo 9 d. Kražiuose, Kelmės rajone. Lietuvių archeologas, humanitarinių mokslų daktaras (1965) - "Romos importas Lietuvoje", habilituotas daktaras (1987) - "Lietuvos panemuniai I-IV a. prieš mūsų erą". 1960 metais baigė Vilniaus universitetą. 1960-1969 m. dirbo Lietuvos istorijos institute, 1969-1984 metais - dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete (1974-1984 metais TSRS katedros vedėjas docentas (1973 m.). Nuo 1984 m. dirba Vilniaus universitete, Istorijos fakulteto Archeologijos katedros vedėjas, profesorius (1988).
Tyrė senojo geležies amžiaus vakarų ir centrinės Lietuvos kultūrų plokštinius kapinynus: Gintaruose - 2-5 a., Rūdaičiuose II - 1-4 a. (Kretingos raj.), Klangiuose - 2-3 a., Seredžiuje - 2-4 a., Veliuonoje - 3-5 a. (Jurbarko raj.), pilkapių kultūros laidojimo paminklus Akmeniuose - 2-4 a., Paalksniuose - 1-4 a., Perkūniškėje - 2-3 a. (Kelmės raj.), Berklainiuose - 3-6 a., Daujėnuose - 3-6 a. (Pasvalio raj.), Kybartiškėje - 1-4 a. (Šiaulių raj.), Pajuostyje - 2-3 a. (Panevėžio raj.), Paragaudyje - 1-2 a. (Šilalės raj.), Vienragiuose - 1-3 a. (Plungės raj.); Rytų Lietuvos pilkapius Rokėnuose - 3-5 a. (Ignalinos raj.), Žadavainiuose - 4-5 a. (Utenos raj.) ir Užnemunės paminklus Pažarstyje - 2-3 a. (Prienų raj.). Paskelbė darbų apie senojo geležies amžiaus baltų kultūras, gyventojų visuomeninius santykius, pasaulėžiūrą, darbo įrankių ir papuošalų chronologiją ir topologiją, baltų genčių prekybinius ryšius. Yra knygos "Lietuvos gyventojų prekybiniai ryšiai I-XIII a." (1972) pirmojo skyriaus "Prekybiniai ryšiai su Romos imperija" autorius, knygų "Lietuvos archeologiniai paminklai. Lietuvos pajūrio I-VII a. kapinynai (1968) ir "Lietuvos TSR archeologijos atlasas" (1978) bendraautorius. 1986 metais paskelbė veikalą "Senasis geležies amžius Lietuvoje".

Puzinas, Jonas, gimė 1905 metais rugsėjo 18 d. Svaronyse (Ukmergės raj.), mirė 1978 metais balandžio 14 d. Čikagoje (JAV). Lietuvių archeologas, profesionaliosios Lietuvos archeologijos mokyklos kūrėjas. 1925-1930 metais mokėsi Kauno Vytauto Didžiojo universitete, 1930-1934 metais - Vokietijos Haidelbergo universitete, kur apgynė daktaro disertaciją (1934). Nuo 1934 iki 1939 metų dėstė Kauno Vytauto Didžiojo universitete, docentas (1939), o nuo 1940 metų Vilniaus universiteto Archeologijos katedros vedėjas. 1944 metais pasitraukė į Vokietiją, o iš ten - į Jungtines Amerikos Valstijas. Dr. J. Puzino 1938 metų veikalas "Naujausiųjų proistorinių tyrinėjimų duomenys" (Senovė. - K., 1938. - T.4. - P. 173-303) - pirmoji profesionali Lietuvos archeologinės medžiagos nuo seniausiųjų laikų iki XIII amžiaus studija. Emigracijoje paskelbė studiją apie romėniškojo laikotarpio "akines" seges.
1935-1940 metais pats tyrinėjo arba vadovavo įvairių laikotarpių baltų laidojimo paminklų tyrimams: 1935, 1937-1938 - Eiguliai (Kaune), 4-5 a., 1936 - Paštuva (Kauno raj.), 2-3 a., 1936-1937 - Seredžius (Jurbarko raj.), 2-4 a., 1938 - Delnica (Lazdijų raj.), 3-4 a., Graužiai (Kėdainių raj.), 6-8, 10-14 ir 15-17 a.a., 1938, 1939-1941 - Veršvai (Kaune), 1-6 a., 1938-1941 - Sargėnai (Kaune), 1-2 a., 1939 - Baušiškiai, Kuokšiai, Vaineikiai (Rokiškio raj.), 3-4 a., 1940, 1942 - Reketė (Kretingos raj.), 4-7 a.

Stankus, Jonas, gimė 1937 metais kovo 8 d. Vileišių kaime Šiaulių rajone. Lietuvių archeologas, humanitarinių mokslų daktaras (1971) - "Geležies dirbinių gamybos technologija 2-13 amžiuose". 1957 metais baigė Šiaulių pedagoginę mokyklą, o 1964 metais - Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. 1964-1965 metais dirbo Kretingos kraštotyros muziejuje vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, o nuo 1965 iki 1967 metų Lietuvos Nacionalinio muziejaus Numizmatikos skyriaus vedėju. 1967-1970 buvo aspirantūroje prie Lietuvos mokslų akademijos, kurią baigęs ir apgynęs daktaro disertaciją iki šiol dirba Lietuvos Istorijos instituto Archeologijos skyriuje vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Svarbiausiosios mokslo kryptys - geležies gamybos technologija ir metalurgijos raida Lietuvoje. Tyrinėja geležies amžiaus Lietuvos laidojimo paminklus. Šia tematika yra paskelbęs apie 70 mokslo veikalų.

Tacitas, Publijus Kornelijus, manoma, kad gimė tarp 54 ir 57 metų Pietų Galijoje, raitelių luomo šeimoje, mirė apie 120 metus. Kilmingas jaunuolis tapo advokatu ir puikiu oratoriumi. Pradėjęs politinę karjerą Vespasiano laikas, 78 ar 79 metais ėjo kvestoriaus pareigas, 80 ar 81 metais tapo edilu , 88 metais buvo pretoriumi , 97 metais - konsulu , o 110-111 metais užėmė Azijos prokonsulo postą. Jo biografija mažai žinoma, ir iki šiol neaišku, ar jis buvo Germanijoje. Tačiau jo biografijoje yra paslaptingas 4 metų tarpsnis, ir kai kurie tyrinėtojai mano jį tuo metu buvus germanuose.
Parašė penkis veikalus: 98 metais monografiją "Julijaus Agrikolos gyvenimas" (beje, pats 78 metais vedė žymaus karvedžio Gnėjaus Julijaus Agrikolos dukrą), 98 metais - " Apie germanus ir jų kilmę", II amžiaus pradžioje - "Dialogą apie oratorius". Stambus veikalas skirtas 69-96 metų Romos istorijai - "Istorija" (manoma, kad ją sudarė 14 knygų). Paskutinysis veikalas -" Analai" (16 knygų) apie 14-68 metų Romos istoriją.
Kvestorius - (lotyniškai "quaestor"), imperijos laikais buvo viešųjų žaidynių organizatoriais, rūpinosi vyriausybės įsakų viešu skelbimu. Imperijoje buvo iki 20 kvestorių.
Edilas - (lotyniškai "aedilis"), renkamas valstybės pareigūnas, kuris rūpinosi miesto tvarka, maisto tiekimu, renginiais, šventyklų statyba.
Pretorius (lotyniškai "praetor" - einu priekyje, vadovauju) - imperijos metais - miesto aukštasis pareigūnas.
Konsulas - (lotyniškai "consul"), imperijos metais tik garbės pareigūnas.

Tautavičius, Adolfas, gimė 1925 metais rugsėjo 9 d. Judrėnuose (Telšių raj.). Lietuvių archeologas, humanitarinių mokslų daktaras (1954) - "Rytų Lietuva I m.e. tūkstantmetyje (1954)", habilituotas daktaras (1997) - "Vidurinysis geležies amžius Lietuvoje". 1950 m. baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1946 metų dirba Lietuvos istorijos institute: 1962-1987 metais - Archeologijos skyriaus vadovas, 1951-1960 metais dėstė ir Vilniaus universitete. Nuo 1987 metų vyriausiasis mokslinis bendradarbis, o nuo 1988 metų Pilių tyrimų centro "Lietuvos pilys" archeologinių tyrimų skyriaus vadovas. Tyrė Vilniaus Žemutinės pilies, Trakų pilių, Klaipėdos ir Veliuonos pilių teritorijas, Bikavėnų (Šilutės raj.), Griniūnų (Panevėžio raj.), Jauneikių (Joniškio raj.), Požerės, Upynos (Šilalės raj.), Palangos plokštinius kapinynus, Degsnės (Moletų raj.), Didžiulių, Dieveniškių, Stakų (Šalčininkų raj.), Kapitoniškių (Kaišiadorių raj.), Riklikų (Anykščių raj.), Taurapilio (Utenos raj.) pilkapynus. Svarbiausieji veikalai: "Vilniaus pilies kokliai (XVI-XVII a.), "Lietuvos archeologijos bruožai" - drauge su dr.doc. P. Kulikausku ir habil.dr. R. Kulikauskiene (1961), yra knygų "Vilniaus miesto istorija" (1968, 1-ojo tomo), "Lietuvos gyventojų prekybiniai ryšiai I-XIII a." (1972), "Lietuvos pilys" (1971), bendraautorius, "Lietuvos TSR archeologijos atlaso" 3-jo tomo (1977) autorius, 2 (1975) ir 4 (1978) tomų bendraautorius ir redaktorius, knygų "Lietuvos TSR istorija" (1978 - rusų kalba.), "Lietuvos TSR istorija" (1985, 1-as tomas), "Lietuvių etnogenezė" (1987) vienas autorių ir redaktorius. 1997 metais išleido veikalą "Vidurinysis geležies amžius Lietuvoje". A. Tautavičiaus darbų bibliografijoje - apie 600 spausdintų pozicijų, kuriuose nagrinėjami geležies amžiaus ir feodalinio laikotarpio Lietuvos gyventojų materialinė kultūra, baltų genčių sąjungų istorija, respublikos muziejų istorija, numizmatika, archeologijos paminklų apsauga ir archeologijos tyrinėjimų istorija.

Tišleris, Otas (Otto Tischler), gimė 1843 metais liepos 24 d. Vroclave (Lenkija), mirė 1891 metais birželio 18 d. Karaliaučiuje. Vokiečių archeologas - nuo 1874 metų tyrinėjo vakarų baltų pilkapių kultūros paminklus (II tūkstantmečio vidurio ir I tūkstantmečio prieš Kr.g.) bei I-ojo tūkstantmečio po Kristaus prūsų kapinynus. Itin žymus 1886-1886 metais jo tirtas kapinynas yra Aukštkiemiuose (Klaipėdos raj.). Čia ištyrė apie 200 2-12 AD kapus. Sukūrė vakarų baltų periodizacijos sistemą nuo neolito iki 12 amžiaus. Periodizavo ir "vėlyvųjų Romos imperatorių" laikotarpį - išskyrė B (I-II amžiai) ir C (III-IV amžiai) periodus.