Antoninai, Romos imperatorių dinastija (96-192 m. po Kristaus). Antoninų dinastijos laikus vadina romėnų imperijos "aukso amžiumi". Imperatoriai - Nerva (96-98), Trajanas (98-117), Adrianas (117-138), Antoninas Pijus (138-161), Markaas Aurelijus (161-180); 161-169 metais - drauge su Veru Lucijumi, Komodas (180-192).

Apeigos su ugnimi, ugnies kulto apraiška (lietuviuose ugnies deivė - Gabija). Laidojimo apeigų metu - sakralinis kapo apvalymas nuo piktųjų dvasių. Baltai, ruošdami pilkapį, būsimąją jo vietą išdegindavo ir dažnai užpildavo švaraus smėlio sluoksneliu. Mirusįjį laidojant plokštiniame kape, išdegindavo kapo dugną ir drauge su žemėmis į kapo sampilą pildavo žarijas iš apeiginio laidotuvių laužo.

Archeologija (graikiškai "archaios" - senovinis+"logos" - mokslas), terminą pirmą kartą pavartojo graikų antikos filosofas Platonas (428/427 - 347 m. prieš Kr.g.).
Archeologija yra savarankiška istorijos mokslų šaka, tyrinėjanti seniausiąją (dažniausiai ikirašytinę) žmonių visuomenės istoriją. Archeologijos savarankiškumą istorijos mokslų sistemoje nusako mokslą apibrėžiantys elementai - 1) tikslas, 2) objektas, 3) metodai. Archeologijos tikslas - rekonstruoti seniausiąją žmonių visuomenę, jos vystymąsi ir šio vystymosi dėsningumus, jos tyrimų objektas - tik archeologijai būdingi tyrimo šaltiniai - įvairių epochų daiktiniai paminklai. Šis mokslas turi savitus šaltinių (paminklų) tyrimo metodus.
Istoriškai susiklostęs archeologijos ir istorijos skirstymas yra sąlyginis. Siekdama savo tikslo, archeologija operuoja ir istorijos mokslui būdingais šaltiniais - rašto paminklais. Antra vertus, archeologijos siekiai yra istorijos mokslo siekių - žmonijos istorijos pažinimo - sudėtinė dalis.

Arealas (lotyniškai "area" - aikštė, erdvė), tam tikro laikotarpio objektų, reiškinių visuma, kuri skiriasi vietinėmis ypatybėmis ir sutelktai pasitaiko tam tikroje, ribotoje, geografinėje erdvėje.

Baltai (aisčiai), grupė indoeuropietiškos kilties tautų ar genčių, kalbančių ar kalbėjusių giminiškomis kalbomis ir tarmėmis, sudarančiomis atskirą indoeuropiečių kalbų šeimos atšaką. Baltai gyvena ar gyveno Baltijos jūros pietryčių ir rytų pakrantėje. Jų tautų ir genčių grupę sudarė lietuviai, latviai, prūsai (išnykę XVII-XVIII a. sandūroje), kuršiai (išnykę XVI a.), žiemgaliai (išnykę XIV a.), sėliai (išnykę XIV a.), jotvingiai (išnykę XIII-XIV a.). Kalbininkai skiria rytų ir vakarų baltų kalbas. Gyvosios lietuvių ir latvių kalbos išsiskyrė, K. Būgos nuomone, ne anksčiau kaip VII a. po Kr.
Baltų protėvynė lokalizuojama tarp Vyslos bei Dnepro, Volgos, Gaujos aukštupių. Manoma, jog III-ojo tūkstantmečio prieš Kr.g. pabaigoje virvelinės keramikos kultūros ateiviai sumišo su vietos gyventojais (Nemuno ir Narvos kultūrų europidais) ir tapo prabaltais. Pirmosios baltiškos kultūros yra Pamarių, Padneprės ir Fatjanovo.
Baltų terminas yra dirbtinis; jį vartoti pasiūlė vokiečių kalbininkas Georgas Neselmanas (G.M.F. Nesselmann) savo knygos "Senųjų prūsų kalba" (1845 m) pratarmėje. Romėnų mokslininkas Plinijus Vyresnysis, gyvenęs 23-79 m. po Kristaus, "Gamtos istorijoje" mini salą Baltia, kurios gyventojai parduoda gintarą teutonams. Pirmasis neabejotinai įvardinęs vakarų baltų gentis buvo kitas romėnų istorikas P.K. Tacitas. Veikale "Germania" (apie 98 m. po Kristaus) jis rašo: "Dešiniajame savo krante Svebų jūra skalauja aisčių gentis (Aestiorum gentes)".

Balų rūda (pelkių rūda, ežerų rūda), kvartero periodo nuosėdinė uoliena. Susideda iš limonito, molio, aleurito, smėlio ir organinių medžiagų liekanų. Lietuvos balų rūdoje esti nuo 18 iki 40% geležies. Ji randama pelkėse, paežerėse, upių krantuose, šiaip pažliugusiose, šaltiniuotose vietovėse.
Geležis ir jos gamybos technologija palengva skverbėsi iš priešakinių civilizacijos kraštų: IV tūkstantmetyje prieš Kr.g. meteoritinė geležis atsiranda egiptiečių kapuose, II tūkstantmetyje prieš Kr.g. pirmieji iš rūdos geležį išgavo hetitai, XII-X šimtmečiuose prieš Kr.g. geležies gamybos technologija išplito M. Azijoje, Egipte, Palestinoje, Sirijoje, Irake, Mesopotamijoje, Užkaukazėje ir Indijoje. Pirmieji europiečiai, XII-XI amžiuose įsisavinę šią technologiją, buvo graikai, kiek vėliau - rytinės ir pietinės Italijos gyventojai.
Lietuvoje vietinės geležies gavyba iš balų rūdos prasidėjo 600-500 metais prie Kr.g. ir, kaip rodo archeologinė medžiaga, vakarinėse Lietuvos srityse ir vakarų baltų pilkapių kultūros žemėse. Paskutiniaisiais amžiais iki Kr.g. naudota papuošalams, ietims ir skydų apkaustams daryti. Apskritai, geležies gavybos iš balų rūdos ir juodosios metalurgijos suklestėjimas sietinas su "aukso amžiumi". Jau pirmame amžiuje po Kr. geležies dirbiniai - visuotinis reiškinys, jų randama visuose tyrinėjamuose paminkluose - kapinynuose ir pilkapynuose, piliakalniuose. Vienodai plačiai paplitusi per visą geležies amžių, vietinė geležis tenkino pagrindinius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų poreikius, ir tik XX a. pradžioje Lietuvos kalviai nustojo lydyti geležį iš balų rūdos.
Geležies gavyba iš balų rūdos buvo nelengvas procesas: kasdavo ją vasarą, perplaudavo, džiovindavo, smulkindavo ir tik rudenį ar žiemą lydydavo. Sprendžiant iš Lietuvos piliakalnių tyrinėjimų metu gautos medžiagos ir specialiųjų tyrinėjimų duomenų matyti, kad senojo geležies amžiaus metalurgai naudojo lydymo krosnis su dumplėmis (dumplinė krosnis). Ją kraudavo iš akmenų, šonus glaistydavo molio sluoksniu (kartais ją darydavo ištisai iš molio masės). Priešingose krosnelės pusėse palikdavo angas: vieną naudojo orui įpūsti, kita, su mediniu tuščiaviduriu galu, tarnaudavo dumplėms užmauti. Tokioje krosnyje buvo pasiekiama reikalinga geležiai lydyti temperatūra - iki 1200 laipsnių. Pirminiame lydymo etape susidariusi geležies kritė turėdavo tik apie 50% geležies. Vėliau šia geležies kritę kaitindavo žaizdre, kaldavo ir tik tada ji būdavo tinkama įrankių gamybai.
Kvarteras (vokiečių kalba "Quartär", prancūzų - "quartaire" - ketvirtinis), žemės geologinės istorijos šiuolaikinis periodas dar kitaip vadinamas antropogenu. Terminas atsirado XVIII a. antrojoje pusėje, kai A. Verneris ir jo pasekėjai Žemės geologinę istoriją suskirstė į pirminį, antrinį, tretinį ir ketvirtinį (kvartero) periodus. 1829 metais buvo pasiūlyta kvartero nuogulas išskirti į atskirą geologinę sistemą. Tai buvo priimta 1888 metais tarptautiniame geologų kongrese. 1972 metaus XXIV tarptautiniame geologų kongrese priimta nuostata, kad kvarteras prasidėjo maždaug prieš 1,8 milijoną.

"Barbarai" (graikiškai "barbaroi"), graikų Antikos laikais taip buvo vadinami svetimtaučiai, nemokantys graikų kalbos ir nesusipažinę su graikų kultūra. Romos laikais šiuo vardu imta vadinti visas gentis, kurios puldinėjo Romą arba tas, kurias siekė nukariauti patys Romėnai. Visų pirma šis terminas buvo taikomas germanų gentims. Tačiau nei graikuose, nei Romoje "barbarai" nereiškė kažką atstumiančio ir, atvirkščiai, ne vienas poetas ir filosofas matė "barbarų" kultūrose daug patrauklių idėjų (pavyzdžiui, P.K. Tacito samprotavimai apie paprotinę teisę). Vėlesniais laikais, matyt jau nuo ankstyvųjų viduramžių, "barbarais" imta vadinti tamsybininkus, kultūrą naikinančius žmones, nors tai taikytina vandalams. Taip ir atėjo iki mūsų dienų, tačiau dažna proistorės "barbarų" gentis buvo pasiekusi aukšto kultūros lygio (baltų, germanų gentys ir kt.).

Erdvinis orientavimas (mirusiųjų erdvinis orientavimas), baltų pagonybės laikas viena iš baltų pasaulėžiūros apraiškų, kuri siejama su dangaus dievybių - Saulės, Mėnulio, Mažųjų Grįžulo Ratų kultu. Mirusiojo orientavimas, nelygu kuri dangaus dievybė buvo garbinama vienoje ar kitoje baltų gentyje, buvo siejamas su to šviesulio padėtimi laidojimo apeigų metu. Sakysime, Centrinės Lietuvos kultūros žmonės I-II amžiuose laidodami moterį nukreipdavo jos galvą Saulės tekėjimo link, o vyro - priešingai Saulės tekėjimo krypčiai. Kai mirusiojo vieta bendruomenėje reikalavo laidoti į M. Grįžulo Ratus (greičiausiai tai buvo žyniai), tada mirusįjį orientuodavo į žvaigždyno £ (dabartinė Šiaurinė žvaigždė) ta kryptimi, kurioje ji būdavo Saulei tekant. Erdvinio orientavimo mirusiųjų ritualo metu buvo kruopščiai laikomasi. Todėl, pasitelkus astronomines žinias, galima nustatyti mirusiojo lytį (unikali galimybė vaikų tarpe išskirti berniukus ir mergaites), pasakyti, kuriuo metų laiku laidota ir netgi nustatyti mirtingumo dinamiką metų laikų atžvilgiu.

Etnogenezė (gr. ethnos - tauta + genesis - kilmė), tautų ir kitų etninių bendrijų susidarymas. Tai procesas, apimantis vietinių (autochtonų) ir ateivių (migrantų) etninių elementų suartėjimą ir susiliejimą, naujos etninės grupės antropologinių, kalbinių ir etnografinių ypatumų susidarymą. Etnogenezė gali būti tiriama tik kompleksiškai, pasitelkiant rašytinius šaltinius, archeologijos, antropologijos, kalbotyros (akcentologijos, toponimikos) duomenis.

Falerai, metaliniai, o dažnai sidabriniai arba auksiniai karių ir karo žirgų krūtinės papuošalai.

Gintaro kelias, taip vadinamas sausumos prekybinis kelias, kuriuo senajame geležies amžiuje Romos imperija jungėsi su baltų kraštais. Yra žinomos dvi "Gintaro kelio" atšakos - vadinamoji Klodzko ir Moravos . Pirmoji atšaka buvo gyviausia I amžiuje, ypač valdant Flavijams ir pirmiesiems Antoninams (Nervai ir Trajanui). Panonijoje kelias iš metropolijos sukdavo link prie Dunojaus buvusio Vindabono miesto. Iš čia per Klodzko perėją keliaudavo į dabartinio Vroclavo apylinkes. Šioje vietoje sukdavo į šiaurės rytus, į Kališą prie Prosnos upės. Nuo čia kelias krypdavo veik į šiaurę Vyslos alkūnės link (Osielsko apylinkės). Vysla pasiekdavo Baltijos jūrą, o keliaudami jos pakrantėmis - ir gintaro kraštą Semboje. Antoninų dinastijos laikas, II amžiuje, stiprėjant karams su markomanais, Klodzko atšaka tapo nesaugi (ji vedė per markomanų žemes). Tad imta naudotis nauja - Moravos - atšaka. Šis kelias iš metropolijos prasidėjo kitame Panonijos mieste prie Dunojaus - Karnuntume (Carnuntum). Jis vedė Dunojaus intaku Morava į Oderio aukštupį. Juo buvo keliaujama iki Opolės apylinkių, o iš čia sukdavo šiaurėn Kališo link. Nuo Kališo - senuoju Klodzko atšakos keliu iki Sembos.
"Gintaro keliu" gyviausiai prekiauta I-II amžiais, ypatingai Antoninų dinastijos laikais, imperijos "aukso amžiuje". Apie III amžiaus pradžią "Gintaro kelias" ėmė nykti, o amžiaus viduryje ryšiai šiuo keliu labai susilpnėjo. Atsvara sausumos "Gintaro keliui" tapo jūros kelias. Manoma, kad šio kelio pradžia buvo Fektijo uostas, buvęs netoli dabartinio Vechteno Olandijoje. Romėnų jūrininkai, plaukdami aplink Jutlandijos pusiasalį, pasiekdavo stambių rytinės Baltijos upių - Vyslos, Oderio, Nemuno, Dauguvos - žiotis.
Žiūrėti: K. Majewski. Importy rzymskie na ziemiach slowiańskich. - Wrocław. - 1949; M. Michelbertas. Prekybiniai ryšiai su Romos imperija // Lietuvos gyventojų prekybiniai ryšiai I-XIII a. - V., 1972. - P. 5-125; M. Gimbutienė. Baltai priešistoriniais laikais. - V., 1985; M. Michelbertas. Senasis geležies amžius Lietuvoje. - V., 1986.
Flavijai, Romos imperatorių dinastija (69-96 m. po Kristaus). Imperatoriai - Vespasianas (69-79), Titas (79-81), Domicianas (81-96).
Panonija, Romos provincija, kurią 10 metais prieš Kristaus g. įkūrė imperatorius Augustas Oktavianas.

Humacija (lotyniškai "humatio" - laidojimas į žemę), kūno rengimo laidojimo apeigoms forma, kai kūnas išlaikomas (nedeginamas). Pirmieji mezolito ir neolito kapai Lietuvos teritorijoje buvo nedeginti (griautiniai - nuo žodžio "griaučiai"). Dažnai kūnui būdavo suteikiama miegančio žmogaus poza (ant šono, surietus kojas, o rankas sudėjus po skruostu). Nedegintus mirusiuosius baltai ir jų protėviai laidojo iki žalvario amžiaus vidurio (1100-1000 metų prieš Kristaus g.). Nauja nedegintų kūnų papročio banga vakarinius, centrinius Lietuvos rajonus pasiekė I amžiaus po Kristaus pradžioje. Visą geležies amžių (iki pat XIII a. antrosios pusės) tik viena baltų gentis - žiemgaliai - savo mirusiuosius laidojo nedegintus. Kitose Lietuvos srityse ir gentyse palengva vėl ėmė plisti kūnų deginimo paprotys. Apie V a. jis išplinta centrinėje Lietuvoje, apie VIII-IX a. sandūrą pasiekė Lietuvos pajūrį.

Inkrustacija (lotyniškai "incrusto" - apteplioju aptepu), dekoravimo technika, kai vienos medžiagos elementai įstatomi į kitos medžiagos paviršiuje išraižytas vietas. Medžiagos gali būti įvairiausios, tačiau dažniau įstatomi elementai būna iš kitų medžiagų. Tipiškas "aukso amžiui" inkrustacijos technikos pavyzdys - vadinamosios emaliuotos pasaginės segės. Tokių segių įvairiaformiai galai būna užpildyti emale.

Karinė demokratija (terminą pirmasis pavartojo amerikiečių archeologas ir etnografas L. Morganas - 1818-1881), visuomenės organizavimosi forma, kuri dažnai būdinga besikuriančiai etninei valstybei. Civilizacijos istorijoje pirmosios karinės demokratijos visuomenės žinomos graikams (XII-IX a. prieš Kristaus g.), romėnams (IX-VI a. prieš Kristaus g.), vėliau ji būdinga ir daugeliui kitų tautų - skitams, keltams, germanams, baltams , normanams, slavams ir kt. Karinei demokratijai būdinga paprotinė teisė, pagoniškasis tikėjimas ir tėvinė paveldėjimo linija. Svarbiausioji valdžios institucija - liaudies susirinkimas. Valdžia - kunigaikščiai, vadai, bendruomenių vyresnieji ir kt. - renkama liaudies susirinkimuose, ir jie negali valdžios perduoti paveldėjimo keliu. Tokioje visuomenėje itin reikšmingas kariaunos ir karo vadų vaidmuo. Iš jų besiformuojantis elitas sudarė kilmingųjų instituciją.
Iki pastarojo laiko manoma, kad baltų kraštuose karinė demokratija sietina su viduriniuoju geležies amžiumi, su tautų kraustymosi laikotarpiu, kai Lietuvoje atsiranda pirmieji "kunigaikštiški" kapai Taurapilyje, Krikštonyse, Plinkaigalyje (Va. pabaiga - VI a. pradžia). Tačiau archeologinė medžiaga leidžia teigti, kad vakarų baltai - prūsai, Vakarų Lietuvos, Nemuno žemupio kultūrų žmonės - karinėje demokratijoje gyveno jau II-III amžiuose.

Kremacija (lotyniškai "crematio" - sudeginimas), kūno rengimo laidojimo apeigoms forma, kai kūnas yra deginamas. Lietuvos teritorijoje yra žinomos dvi kūnų deginimo papročio bangos: ankstyvoji ir vėlyvoji. Ankstyvoji banga sietina su žalvario amžiaus vakarų baltų pilkapių kultūra. Čia tokie kapai žinomi jau apie 1100 metus prieš Kristaus g. Ši banga išsilaikė iki senojo geležies amžiaus pradžios. Vėlyvoji kūnų deginimo papročio banga atsiranda drauge su Rytų Lietuvos pilkapių kultūra V a. antrojoje pusėje (šios kultūros žmonės buvo lietuvių protėviais). Manoma, kad veikiant Rytų Lietuvos pilkapių kultūrai ir, galimas dalykas sūduviams-jotvingiams, deginimo paprotį laipsniškai perėmė ir kitų Lietuvos sričių gyventojai - centrinės Lietuvos (V a. antrojoje pusėje), pajūrio Lietuvos (VIII-IX a. sandūroje).

Kultūra (archeologinė), tam tikro laikotarpio reliktų (gyvenviečių, laidojimo paminklų ar atskirų objektų) visuma, pasižyminti bendromis savybėmis ir sutelktai pasitaikanti apibrėžtoje teritorijoje.

Laidosena, tikėjimo, tradicijų, paprotinės (ar valstybinės) teisės suformuota visuomenės pažiūra, lemianti 1) kūno rengimo laidojimui būdą, 2) "namo" - kapo mirusiajam įrengimo formą , 3) pomirtinio gyvenimo viziją atitinkančias apeigas.

Lietuviai, rytų baltų gentis, inicijavusi lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės kūrimąsi. Lietuvių tautybė pradėjo formuotis I-jo tūkstantmečio po Kristaus antroje pusėje. Manoma, kad jos šaknys siekia Rytu Lietuvos pilkapių kultūrą, kuri buvo paplitusi Neries, Šventosios ir Nemuno tarpupyje. Lietuvių tautybė susiformavo XIII-XV a., susikūrus ir stiprėjant Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Lietuvos valstybe sudarė daugelis kitų baltų genčių - aukštaičiai, jotvingiai (šiauriniai), kuršiai (pietiniai), sėliai (pietiniai), skalviai (šiauriniai), žemaičiai, žiemgaliai (pietiniai). Kuriantis valstybei įvairiai klostėsi šių genčių likimas. Kai kurios iš jų - jotvingiai, sėliai, skalviai, šiauriniai jotvingiai, veikiant Kryžiuočių agresijai, bėgo į Lietuvą, kur ir asimiliavosi. Tačiau iki šių dienų Lietuvoje išliko etninis įvairumas: skiriasi gi žemaitiška, aukštaitiška, suvalkietiška ar dzūkiška prigimtis, charakteris ir kultūra. XVI a. susiformavo etninė lietuvių grupė ir vokiečių pavergtoje teritorijoje, vadinamoje Mažaja Lietuva. Ją sudarė prigimtinėse savo žemėse likę skalviai, nadruviai, sulietuvėję prūsai (šiaurės bartai, šiaurės notangai, sembai), jotvingiai ir dalis pietinių kuršių.
XIX a. pabaigoje šviesuomenės pastangomis buvo suformuota lietuvių literatūrinė kalba, pietinės vakarų aukštaičių (zanavykų) pratarmės pagrindu. Dabar lietuvių tautą sudaro keturios etninės grupės: žemaičiai, aukštaičiai, suvalkiečiai, dzūkai.

Patriarchatas (tėvo valdžia), irstančioje pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje susiformavusi santykių visuma, kuri pagrįsta tėvo teise ir tėvine paveldėjimo linija.

Periodizacija (graikiškai "periodos" - apėjimas, judėjimas ratu), žmonijos istorijos skirstymas į stambius, iš esmės vienas nuo kito besiskiriančius laikotarpius, apimančius kurį nors užbaigtą istorinį procesą ar reiškinį.
Žmonijos istorijos periodizavimas yra toks sudėtingas ir prieštaringas, kad gyvuoja trys, vienas su kitu tampriai susiję, žmonijos istorijos periodizacijos požiūriai: 1) biologinės raidos, 2) materialinės kultūros raidos, 3) socialinės struktūros raidos.
Biologinės raidos požiūris, besiremiantis žmogaus tapsmo žmogumi procesu, išskiria 3 pagrindinius laikotarpius - parengiamąjį (proantropų), pereinamąjį (paleoantropų) ir baigiamąjį (neoantropų). Šios periodizacijos trūkumas yra tas, kad jis neapima keliasdešimties tūkstančių metų, kai naujasis žmogus sparčiai žengė civilizacijos keliu.
Materialinės kultūros raidos požiūris, paremtas gamybos įrankių medžiagos kaitos principu, išskiria 3 laikotarpius - akmens, bronzos (žalvario) ir geležies. Ši periodizacija taip pat turi nepatogumų. Ji, dėl gamtos reiškinių (ledynų, klimato sąlygų, teritorinio izoliuotumo) ir kitokių priežasčių negali apimti visų planetos geografinių-etninių regionų, ir kiekviena tauta turi savą, jos raidą atitinkančią, istorijos periodizaciją. Nuoseklią trijų laikotarpių - akmens, bronzos (žalvario) ir geležies amžių - žmonijos proistorės periodizavimo sistemą 1836 metais pasiūlė danų archeologas K.J. Tomsenas (Ch.J. Thomsen - 1788-1865).
Socialinės raidos požiūrio periodizacija yra paremta žmogaus kolektyviškumo saitų vystymusi - nuo pirmykštės žmonių kaimenės iki šiuolaikinių visuomenių struktūrų. Ši, kaip ir antroji žmonijos istorijos periodizacija, turi panašius ir netgi gilesnius trūkumus.
Taip jau įsigalėjo, jog antrasis požiūris - materialinės kultūros raidos periodizacija - yra labiausiai paplitusi, ir kiekvienos tautos tyrinėtojų tobulinama, atsižvelgiant į savąjį proistorės kelio savitumą.
Lietuvos proistorės periodizacija. Seniausiosios Lietuvos visuomenės istorija skirstoma į tris stambius laikotarpius - 1) akmens amžius, 2) bronzos arba žalvario amžius, 3) geležies amžius.
Akmens amžius apima laikotarpį nuo 11000 iki 2000 m. prieš Kr.g. vidurio. Skirstomas į: 1) senąjį (11.000-9.000 m. prieš Kr. g.), 2) vidurinįjį (9.000-8.000 riba - 5.000 m. prieš Kr.g.), 3) vėlyvąjį arba naująjį (5.000-4.000 riba - 1600 m. prieš Kr. g.).
Bronzos arba žalvario amžius apima laikotarpį tarp 1600 ir 550 m. prieš Kr.g. ir skirstomas į: 1) senąjį (1600 - 1100 m. prieš Kr.g.), 2) naująjį (1100 - 550 m. prieš Kr.g.).
Geležies amžius Lietuvoje datuojamas 550 m. prieš Kr.g. - 1253 metai po Kristaus ir periodizuojamas taip: 1) ankstyvasis geležies amžius (550 m. prieš Kr.g. - Kristaus gimimas), 2) senasis (romėniškasis) geležies amžius (0-400 m. po Kr.), 3) vidurinysis geležies amžius (450-800 m. po Kr.), 4) vėlyvasis geležies amžius (800-1200 m. po Kr.).

Pilkapynas (pilkapis), laidojimo paminklo forma. Pavadinimas, matyt, kilęs nuo "supiltas kapas". Šiai laidojimo formai būdingas iš žemių, akmenų ar iš žemių ir akmenų supiltas dažniausiai apskritimo formos sampilas. Tokio sampilo pagrindą (aplinkinės žemės horizonto lygis) dažniausiai juosia stambių akmenų vainikas. Tai paprasčiausia pilkapio konstrukcija. Nelygu koks istorinis laikas ir kuri kultūra, pilkapių konstrukcija gali būti labai sudėtinga: turėti kelis koncentrinius vainikus, išgrįstą pilkapio pagrindą, akmenines laidojimo kameras ir kita. Sudeginti ar nedeginti mirusieji pilkapiuose - vėlgi nelygu kuri kultūra - gali būti laidojami sampile, ant pilkapio pagrindo ar po sampilu iškastoje duobėje.

Plokštinis kapinynas (plokštinis kapas), laidojimo paminklo forma. Pavadinimas kilęs nuo "plokščias kapas", nes dabartiniu metu jokių antžeminių statinių nėra išlikę, nors anksčiau jų galėjo būti. Šiai laidojimo formai būdinga pailga, dažnai užapvalintais galais, laidojimo duobė. Atrodytų nesudėtinga laidojimo forma, tačiau nelygu koks istorinis laikas ir kuri kultūra, plokštinio kapo konstrukcija gali būti labai sudėtinga: aplink mirusįjį sudėta akmeninė dėžė ar pailgos formos akmenų vainikas, kuris jungiamas su greta esančiais kapais, specialiai suręstos laidojimo duobės sienos, priėjimai prie kapo duobės ir pan. Mirusieji plokštiniuose kapuose gali būti palaidoti ir sudeginti, ir nedeginti.

Proistorė (lot. pro - prieš), seniausioji žmonijos raidos dalis, apimanti laikotarpį maždaug nuo 2 milijonų metų iki atsirandant raštui, dokumentuojančiam istorinius įvykius. Tyrinėjimai šioje srityje atliekami daugiausia archeologiniais metodais; dažnai jie nukreipti į valstybių, tautų, kultūrų kilmės problemą. "Proistorės" terminą nacionalinėje istoriografijoje įtvirtino dr. Jonas Puzinas (1905-1978) - lietuviškosios archeologijos mokyklos kūrėjas.
Lietuvos istorijoje šiuo terminu apibrėžiamas ir periodizuojamas laikotarpis nuo pirmųjų sėslių gyventojų pasirodymo (11-10 tūkstantmetis prieš Kr.g.) iki Lietuvos valstybės susikūrimo XIII amžiuje.

Romos imperijos monetos (imperijos epocha - 30-27 metai prieš Kristaus g. - 476 metai). Nuo Augusto Oktaviano (30-27 m. prieš Kristaus g. - 14 m. po Kristaus) iki 476 metų, kai paskutinysis Romos imperatorius Romulas Augustulas atsisakė sosto, Romos imperiją valdė 75 imperatoriai. Visi jie, o dažnai ir šeimos nariai, įamžinti monetose. Imperijos laikų piniginė sistema sukurta valdant Augustui Oktavianui. Imperijos laikais kaldintos auksinės, sidabrinės ir bronzinės monetos: I-II amžiuose auksinės ir sidabrinės monetos daugiausia kaldintos pačioje Romoje, o II ir III amžių sandūroje jos kaldintos ir Rytų monetų kalyklose.
Pirmasis romėnas, įamžintas monetose buvo Julijus Cezaris. Jo laikais pirmą kartą buvo nukaldinta ir auksinių monetų - aurensų, tačiau Respublikos laikais tokie pinigai buvo kaldinami tik ypatingomis progomis. Vėlyvojoje Respublikoje monetose imta vaizduoti istorinius įvykius, žymesnius politinius veikėjus.
Ankstyvaisiais Romos imperijos laikais buvo kaldinamos 1) auksinės monetos (aurensas ir kvinarijus), 2) sidabrinės monetos (denaras, kvinarijus), bronzinės monetos (sestercijus, dupondijus, semis ir kvadrantas).
Buvo priimti tokie monetų vertės santykiai:
1 aurensas = 25 denarai = 100 sestercijų = 200 dupondijų = 400 asų = 800 semių = 1600 kvadrantų
1 denaras = 4 sestercijai = 8 dupondijai = 16 asų = 32 semiai = 64 kvadrantai
1 sestercijus (27,28 g) = 2 dupondijai = 4 asai = 8 semiai = 16 kvadrantų
Beveik visų Romos imperijos monetų averse pavaizduotas valdančiojo valdovo profilis (III amžiaus pabaigoje imta vaizduoti valdovo biustą - dažnai su šarvais) arba imperatoriaus šeimos narių (dažniausiai žmonų) portretai, įrašomas valdovo vardas ir titulai. Reverse būdavo įvairių romėnų dievybių atvaizdai, istorinių, kultūrinių įvykių ar kasdienio gyvenimo scenos.
Averso legendoje dažniausiai žymimi valdančiojo asmens titulai (kartais jie tęsiami ir reverse), pareigos, garbės titulai, nurodantys įveiktus priešus. Žemiau pateikiamas platesnis averse legendoje randamų įrašų sąrašas.
Dažniausi titulai:

Monetoje būna užšifruota, kelintą kartą imperatorius perrinktas konsulu (sutrumpinimas COS ir skaičius), kelintą kartą išrinktas tribūnu (sutrumpinimas TR P ir skaičius)
Garbės titulai:

Ilgos legendos su titulais yra būdingiausios I-II amžiams, vėlyvosios imperijos epochoje vietoje IMP CAES AVG naudojamas titulas DN - Dominus noster (mūsų valdovas). Imperatorių galvos dažniausiai puoštos laurų vainiku, kartais (pomirtinio kalimo monetose) ir be jo. Taip pat galvas dabino spinduline karūna. Monetų reversai įvairūs. Juose vaizduotos įvairios personifikacijos kartu su atributika ir įvairiomis legendomis; karo dievas Marsas, pergalės deivė Viktorija, legionų vėliavos (ant proginių monetų, skirtų pergalėms paminėti); architektūros paminklai (Koliziejus, Trajano kolona). Pomirtinio kalimo monetose dažnai yra legenda DIVVS, DIVA, reverse - CONSECRATIO.
Konsulas (lotyniškai "consul"), Respublikos laikais - dviejų vieneriems metams renkamų aukščiausiųjų pareigūnų titulas; Imperijos laikais - garbės pareigūnų vardas.
Tribūnas (lotyniškai "tribunus"), 1) aukščiausias iš plebėjų renkamas ir jų interesus ginantis pareigūnas, 2) vienas iš 6 aukščiausių Romos legiono vadų, 3) visuomenės veikéjas - žymus oratorius, kalbėtojas.

Severai, Romos imperatorių dinastija (193 -235 m. po Kristaus). Dinastijos pradininkas - Septimijus Severas (Lucijus Septimijus Severas - 193-211), - Karakala (211-217), 211-212 metais - drauge su Geta, Heliogabalas (Elagabalas) - 218-222, Aleksandras Severas - (222-235).

Švendras (Typha), švendrinių šeimos daugiamečių žolinių augalų gentis. Lietuvoje paplitusios dvi jų rūšys - plačialapis ir siauralapis. Auga pelkėtose vietose, stovinčiuose arba lėtai tekančiuose vandenyse. Lietuvių etnografinėje medžiagoje dažnai minima, kad juos mūsų kaimo moterys naudodavo kaip augalą, turintį kvapą naikinančių ir gydomųjų savybių.

Tordiravimas, speciali metalo apdirbimo technika, kuri naudojama, kai norima išgauti persuktos vielos įspūdį.

450 metai, mūsų istoriografinė tradicija "aukso amžiaus" pabaiga laiko 400 metus po Kristaus. Pastaraisiais dešimtmečiais įvairių kraštų archeologai tobulina senojo geležies amžiaus periodizaciją. Po O. Tišlerio kitas vokiečių archeologas - H.J. Egersas - pasiūlė naują. Jei O. Tišleris išskyrė B ir C periodus (1-2 ir 3-4 amžiai), tai H.J. Egersas ją detalizavo: B periode skiria B1 ir B2 periodus (0-50 ir 50-150 AD), o C periode net tris - C1 (150-200 AD), C2 (200-300 AD), C3 (300-350 arba daugiau AD). Lenkų archeologai K. Godlovskis, Z. Vožniakas, R. Volongevičius, T. Liana toliau tikslino šią periodizaciją, ir atsirado nauja, kurią M. Michelbertas vadina "Egerso-Godlovskio chronologine schema" (žiūrėti: M. Michelbertas. Senasis geležies amžius Lietuvoje. - V.: Mokslas, 1986.). Ji dar labiau detalizuota, atsirado D periodas, ir dabar senojo geležies amžiaus periodai yra tokie:
B1 - 10-70 AD, kur B1a - 10-40 AD, B2 - 40-70 AD,
B2 - 70-150 AD,
B2/C1 - 150-200 AD, kur C1a - 150-220 AD, C1b - 220-260 AD,
C2 - 250-300 AD,
C3 - 300-350 AD,
D - 350-450 AD.
Atrodo, kad senojo geležies amžiaus pabaiga reikėtų ir laikyti D periodą. Tai būtų logiška, kadangi naujas baltų kultūros etapas prasideda kaip tik V a. viduryje ir antrojoje pusėje. Tai akivaizdžiai pastebima paminkluose - keičiasi laidosena, keičiasi dirbinių tipai, prekybiniai keliai, klostosi nauji visuomeniniai santykiai.