Įvairiai vadinami pirmieji amžiai po Kristaus, įvairiai traktuojama ir šio laikotarpio baltų visuomenė. Įdomūs ir reikšmingi visuomenės struktūros rekonstrukcijai yra P.Kulikausko, M.Gimbutienės, M.Michelberto apibendrinimai. Pravartu būtų juos priminti. P.Kulikauskas: "Neabejotina, kad tuomet Lietuvoje tebebuvo pirmykštė bendruomeninė santvarka. Tačiau ši santvarka jau turėjo būti kitokio laipsnio, negu prieš tai, kol dar gamyboje nebuvo įsigalėję metalai. ... Platus geležies dirbinių panaudojimas vystė žemdirbystę, gyvulininkystę, amatus, o visa tai griovė senąją visuomeninę santvarką, ardė pirmykštę bendruomenę. Pirmaisiais mūsų eros šimtmečiais ūkiniu ir visuomeniniu vienetu buvusi šeiminė bendruomenė ima irti, o jos vietoje formuojasi atskiros šeimos. ...gimininę santvarką ardė ir išaugusi šeiminių bendruomenių tarpe turtinė nelygybė. ... Susidariusios sąlygos praturtėti kito sąskaita sukelia grobikiškus karus turtui ir, gal būt, vergams, kurie panaudojami kaip darbo jėga, įsigyti." (5). Struktūriškai baltų visuomenę apibūdina M.Gimbutienė: "Pirmųjų m.e. amžių visuomenės sistema galėjo būti panaši į istorinių laikų pradžios sistemą. Buvo genčių valdovai ir kaimų vyresnieji. ... Tose srityse gyveno stipresnių ir silpnesnių valdovų ir veikė subordinacijos sistema. ...šalia valdovo ir jo svitos ar tarybos, kurią sudarė greičiausiai valdovui artimiausi, galingiausi ir turtingiausi žmonės, buvo dar kelių turtingumo laipsnių grupės. Viena jų - aristokratija; jai priklausė gerai ginkluoti kariai - raiteliai, žemvaldžiai ir kiti svarbūs asmenys, stovintys arti valdančiosios klasės. ... Antroji, vidurinė grupė - pirkliai ir amatininkai (ypač kalviai ir juvelyrai), kurie iškilo pirmaisiais m.e. amžiais, plečiantis prekybai ir amatams. Neturtingi kapai žemiausios - žemdirbių ir vergų - klasės. ... Turtingumo laipsnis įvairuoja: vienoks jis pajūryje, prūsų ir kuršių žemėse, kitoks rytinėse teritorijose. Turtingiausiose srityse, ypač Vyslos deltoje ir Nemuno žemupyje, labiausiai nuo kitų skiriasi vidurinis luomas. ... Remdamiesi sukauptais duomenimis, galima tik apytikriai teigti, kad baltų visuomenės struktūra apskritai panaši į keltų ir germanų, apie kurias žinoma iš istorijos šaltinių." (6). Taigi M.Gimbutienė iš tiesų piešia istorinių laikų pradžios baltų visuomenės modelį, pagristą luomine sistema ir vidine subordinacija: pirmasis luomas - aristokratija, kurios hierarchas - valdovas. Jam artimi kaimų vyresnieji, kariai-raiteliai ir kiti valdymui svarbūs asmenys. Antrasis luomas - pirkliai ir amatininkai, o žemiausiasis - žemdirbiai ir vergai. M.Michelbertas, apibūdindamas senojo geležies amžiaus baltų visuomenės struktūrą, pirmučiausia atkreipia dėmesį į turtinės nelygybės augimą ir genčių diduomenės išsiskyrimą: "Pirmiausia pastebima auganti turtinė nelygybė, daugiausiai atsispindinti tyrinėtuose laidojimo paminkluose. ... III-IV a. kapai, palyginti su I-II a. kapais, yra gerokai turtingesni. Ypač tai ryšku vakarų Lietuvoje, kur tarp III-IV a. kapų daug aptikta su 5-10 daiktų, ir iš kurių pasitaiko sidabrinių, sidabruotų dirbinių, importuotų daiktų. ... Vakarų Lietuvoje ne tik ryškiausiai atsispindi auganti turtinė nelygybė, bet ir genčių diduomenės išsiskyrimas. Minėta, kad tarp I-II a. kapų daugiausia aptikta su įkapėmis, kurias sudaro 3-5 daiktai, pasitaikė ir po 7-8 daiktus. ... Gerokai daugiau turtingų kapų senojo geležies amžiaus antrojoje pusėje: 5 kapuose rasta po 15-20 daiktų, 3 - daugiau kaip 20 daiktų." (7). Apibrėždamas baltų bendruomenių struktūrą, pastebi, jog sunku ją atkurti ir daro prielaidas, kad 1) baltų visuomenė jau turėjo gentinę diduomenę, kuriai skirtini giminių vyresnieji, genčių vadai ir viršininkai, karo vadai ir, galbūt, žyniai, 2) baltų visuomenėje įžiūri karių ir karių raitelių sluoksnį, tačiau pabrėžia, kad "... bendruomenių kariaunų dar nesudarė kariai profesionalai", 3) svarbiausioji gyventojų dalis - žemdirbiai, gyvulininkai bei amatininkai, 4) pagrindine visuomenės ląstele senajame geležies amžiuje tampa atskiroji šeima (8). Išsakytos tyrinėtojų mintys rodo, jog susiduriama su dideliais sunkumais rekonstruojant senojo geležies amžiaus baltų visuomenės struktūrą – neišvengta ir priešybių. Štai P.Kulikauskas senojo geležies amžiaus visuomenėje įžiūri bendrąją produkto gamybą ir bendrąjį jo skirstymą, o su geležies plitimu sieja vos tik prasikalančius turtinės nelygybės daigus, o M.Gimbutienė mato veik istorinių laikų visuomenės modelį. M.Michelbertas – ryškiai išreikštoje turtinėje nelygybėje skiria bendruomenės sluoksnius ir mato gimstančios luominės bendruomenės šauklius.