Smarkiai besiskiriantys turtingumo lygiai savaime suponuoja skirtingus socialinius santykius, buvusius tarp atskirų grupių. Tačiau archeologinė medžiaga apie socialinius santykius nieko arba mažai ką gali pasakyti. Tad žvilgsnis krypsta į rašytinius šaltinius. Artimiausiasis Dauglaukio visuomenės bendraamžis yra 98 metais parašytas Publijaus Kornelijaus Tacito veikalas "Germanija" (19). P.K.Tacitas "Germanijoje" aprašo romėnų siektas nukariauti tautas. Apie jų geografinę padėtį, žemės turtus, verslus, tikėjimus, papročius ir įstatymus, apie karo meną, karalius, kunigaikščius ir vadus, žynius, apie laisvus žmones ir vergus, apie šeimos santykius. "Germanijos" pradžioje P.K.Tacitas pateikia bendrąją germanų charakteristiką, o aprašydamas atskiras gentis, mini aisčius. Mums taip svarbus aisčių aprašymas yra trumpas. Jiems skirta nedidelė 45-oji pastraipa. Bet ir čia didžiausioji dalis - apie gintaro fenomeną, o apie aisčių papročius, gyvenimo būdą, verslus mažai tepasakyta: "Dešiniajame savo krante Svebų jūra skalauja aisčių gentis, kurių papročiai bei apdaras kaip ir svebų, o kalba artimesnė britaniškajai. Jie garbina dievų motiną. Kaip savo tikėjimo ženklą nešioja šernų statulėles, kurios atstoja ginklus ir gina nuo visko, deivės garbintoją apsaugo net ir priešų maišaty. Kardus vartoja retai, dažniau vėzdus. Javus bei kitus reikalingus augalus augina uoliau, negu tingūs germanai." (P. 29-30). Štai ir visos žinios. Reikia manyti, jog P.K.Tacitas neatsitiktinai lygina aisčių ir germanų gyvenimo būdą. Ieškant socialinio gyvenimo paralelių, kurios, suprantama, nebus visiškai identiškos, pravartu labiau detalizuoti P.K. Tacito paliktas žinias apie germanus. P.K.Tacitui germanų visuomenė yra patriarchalinė. "Germanijoje" nemažai vietos skirta moteriai, tačiau visur pabrėžiamas jos - vyro bendražygės ir motinos - vieta: "... Savo žaizdas neša kariai motinoms ir žmonoms, o šios nebijo jų apžiūrėti ir suskaičiuoti. Moterys, be to, kovojantiems nešioja maistą, drąsina juos. ... Germanai mano, kad moterys turi savyje kažką švento ir pranašiško ir dėl to neniekina jų patarimų ir vertina jų atsakymus. (P.9) ... Jie mano, kad ginklas - tai tvirčiausias ryšys, tai - šventos paslaptys, tai - sutuoktuvių dievai. Kad moteris negalvotų, jog ji nedalyvauja didžiuose žygiuose karų nelaimėje, pati lemtinga jos moterystės pradžia įspėja, jog nuo šiol ji vyro bendražygė darbuose ir pavojuose, pasiryžusi kartu su juo iškęsti tą patį taikos ir karo metu. Visa tai jai primena pajungti jaučiai, pabalnotas arklys, jos įteikti ginklai. Taip reiks gyventi, taip ir mirti. Ji gauna tai, ką nepaliestą ir išsaugotą atiduos sūnums, ką vėl po kiek laiko gaus jos marčios, ir kas vėl bus grąžinama jos anūkams." (P.15). Vyras gi germanuose - ir karalius, ir kunigaikštis, ir vadas, ir žynys, ir bendruomenės galva, ir karys, ir šeimos tėvas, o socialinio sugyvenimo pamatas - pagoniškasis tikėjimas ("Jie mano, kad dėl dangiškųjų būtybių didybės negalima dievų laikyti tarp sienų ar vaizduoti juos žmogišku veidu. Dievams jie pašvenčia ir dievų vardais pavadina giraites ir alkas - tas nuošalias vietas, kurias išvysta vien maldos". P.10), paprotinė teisė ("Tad ten daugiau reiškia geri papročiai, negu kur nors kitur geri įstatymai." P.16) ir tėvinė paveldėjimo linija ("Tačiau įpėdiniais ir turto paveldėtojais tegali būti tik savi vaikai, tad nereikia jokio testamento. Jei vaikų nėra, tai artimiausias giminystės laipsnis paveldėjime - broliai, dėdės iš tėvo ir motinos pusės."P.16). P.K.Tacito aprašytoji germanų visuomenė, be jokios abejonės, gyveno karinėje demokratijoje. Todėl didelis dėmesys čia skirtas karinei aristokratijai, laisviesiems gyventojams - kariams, o apie amatininkus, pirklius, žemdirbius, gyvulių augintojus žinių maža. Suprantama, "Germanija" neleidžia susidaryti visapusiško "barbarų" visuomenės vaizdo, tad, ieškant Dauglaukio bendruomenės gyvenimo paralelių, verta panagrinėti kiekvieną, P.K. Tacito įvardintą, socialinį sluoksnį. Mus dominančioje "Germanijos" dalyje P.K.Tacitas penkis kartus pamini žynių instituciją: "Beje, bausti mirtimi, surakinti pančiais ar nuplakti neleidžiama niekam, išskyrus žynius, kurie tatai atlieka tarsi nebausdami ir ne vado įsakymu, o pačiam dievui liepiant; juk germanai tiki, kad dievas esąs tarp kovojančiųjų. ... Po to, jei buriama visuomeniniu reikalu, - bendruomenės žynys, o jei privačiu - pats šeimos tėvas, pasimeldęs dievams ir žiūrėdamas į dangų, ima vieną po kito tris gabaliukus, ir iš tų išspaustų ženklų aiškina lemtį. ...germanams būdinga pranašauti ir dievų valią sužinoti iš arklių. ... Įkinkytus į šventą karietą, juos lydi žynys, karalius ar bendruomenės galva, stebėdami jų žvengimą bei prunkštimą. Jokiu būrimu taip nepasitiki, kaip šiuo, ir ne tik paprasti žmonės, bet ir kilmingieji, ir žyniai, kurie laiko save dievų tarnais, o arklius - tarpininkais. ... Žyniai, kurie turi tada ir teisę bausti, įsako laikytis tylos." (P. 9-11). Taigi žyniai šioje visuomenėje dievų tarnai, pranašautojai, paprotinės teisės ir visuomeninės rimties sergėtojai. Penkis kartus "Germanijoje" minimi ir karaliai: "Karalius renka tik kilmingus, o vadus narsius. Jų karalių valdžia apribota ir suvaržyta... ... Veikiai prabyla karalius, o po jo kunigaikščiai... Dalis pabaudos tenka karaliui arba bendruomenei, kita dalis ieškovui arba jo artimiesiems." (P. 8, 10-11). P.K. Tacito apibūdintas karalius - ribotos valdžios, renkamas, o ne paveldėjimo keliu tampantis, nominalus valdovas. Jis, matyt, tik "apjungė" germaniškąjį "barbarų" pasaulį romėnų grėsmės akivaizdoje. Tad kas gi germanuose tikrieji valdovai? P.K. Tacitas tik du kartus pamini kunigaikščius ir net 23 kartus - vadus. Gali pasirodyti, kad kunigaikščiai ir vadai skirtingi visuomenės veikėjai. Juo labiau, kad karaliams skirtoje citatoje sakoma, kad vadus renka narsius. Tad lyg ir nebūtina kilmingumo sąlyga. Daug čia paaiškina būdinga karinei demokratijai liaudies susirinkimo scena: "Antraeilės reikšmės įvykius aptaria vadai, o svarbesnius visi, tačiau taip, kad vadai iš anksto apsvarsto ir tuos klausimus, kurių sprendimas priklauso liaudžiai. ... Veikiai prabyla karalius, o po jo kunigaikščiai, priklausomai nuo amžiaus, kilmingumo, nuo karo garbės ir nuo gražbylystės, veikiau pasikliaudami įtaiga, negu įsakymų galia." (P.11). Dar aiškiau tampa, kai P.K.Tacitas aprašo palydą: "Tuose pačiuose susirinkimuose jie išsirenka kunigaikščius, kurie sprendžia bylas apylinkėse ir kaimuose. Kiekvienas vadas gauna po 100 palydovų, paprastų žmonių, drauge patarėjus ir sau paramą. ... Tada čia pat susirinkime, kas nors iš vadų, tėvas ar giminaičiai įteikia jaunuoliui skydą ar ietį. ... Dėl aukštos jų pačių kilmės ar didelių prosenelių nuopelnų dar visai jaunučius juos pripažįsta vertus būti vadais; jie prisideda prie kitų suaugesniųjų ir jau anksčiau pripažintų vertais, ir jiems negėda pasirodyti palydovų būry." (P.12). Taigi kunigaikštis ir yra tas pats atskiros genties karo vadas, kuris renkamas tik iš kilmingų, narsiausiųjų karių, ir yra išėjęs profesionalaus kario mokyklą. Tai, kad kunigaikštis-karo vadas yra genties galva, paliudija ir kitos "Germanijos" scenos: "Ypač džiaugiasi vadai kaimyninių genčių dovanomis, kurias siunčia ne tik pavieniai asmenys, bet ir visas kraštas, tai - puikūs žirgai, žvilgantieji ginklai, falerai ir vėriniai ant kaklo; išmokėme juos priimti jau ir pinigus." (P. 13). Reikšmingos mums tos "Germanijos" vietos, kuriose aprašomi pėstieji ir raitieji kariai: "Ietis, arba jų pačių žodžiais "frameas", nešioja tik su plonu ir trumpu geležiniu antgaliu, bet tokiu aštriu ir parankiu, kad su ta pačia ietimi, priklausomai nuo aplinkybių, jie kovoja priešpriešiais ir iš toli. Net ir raitelis patenkintas skydu ir ietimi, o pėstininkai svaido strėles, kurių kiekvienas turi apsčiai ir laido jas į neįžiūrimą tolį nuogi arba apsisiautę lengvu karišku apsiaustu." (P. 8). Ypač įdomios žinios apie skydų reikšmę: "Rūbais nesipuikuoja, užtat skydus išmargina kuo vingresniais raštais. ... Prisikišę prie pat burnos skydus, kad atsimušdamas garsas pilniau ir sodriau suskambėtų, jie išgauna itin šiurkštų garsą ir trūkų gausmą. ... Mesti skydą - didžiausia negarbė: tokiam nebegalima dalyvauti religinėse apeigose, nei tautos susirinkime, tad daugelis, išlikę gyvi iš karo pavojų, kilpa nusikratė gėdos." (P.6,8). Minėta, kad veik nieko negalime rasti apie ūkį, žemdirbius, amatininkus, prekijus. Yra paminėta, kad: "... besiverčiantieji prekyba žino aukso ir sidabro vertę, o taip pat pažįsta ir išskiria iš kitų ir kai kurias mūsų monetas: krašto gilumoje gyvenantieji kur kas paprasčiau ir senoviškiau verčiasi mainų prekyba. Pinigus užmokesčiui germanai ima senus ir gerai žinomus: dviejų rūšių sidabrinius denarus. Sidabrą jie vertina labiau už auksą, visiškai ne dėl to, kad jis jiems patinka; perkantiems paprastas ir pigias prekes patogiau naudotis sidabrinėmis monetomis." (P. 7). Apie gyvulininkystę - "Gausu gyvulių, bet dažniausiai smulkių. ... Jaučiai tai vienintelis didžiausias germanų turtas." (P.7). Apie ūkininkavimą sužinome vergų aprašyme: "Vergus, tarp kitko, jie panaudoja ne taip, kaip mes: nelaiko jų šeimoje ir nepaskirsto jiems pareigų. Kiekvienas vergas šeimininkauja savo namuose ir savo šeimoje. Šeimininkas jam, kaip kolonui, užkrauna tam tikrą duoklę javais, gyvuliais bei drabužiais, o šis klauso. Kitus ūkio darbus nudirba žmona ir vaikai." (P. 18) arba: "Dirbamos žemės visa bendruomenė atsirėžia pagal gyventojų skaičių, atsižvelgdama į asmens kilmingumą." (P. 19). Nemažai vietos "Germanijoje" skirta gyvenimo būdo aprašymui. P.K.Tacitas pabrėžė skirtingą, nei romėnuose įprastą germanų gyvenimo būdą - germanai, jo žiniomis, žemės dirbimą nelaikė vertybe, tinkamu laisvam žmogui užsiėmimu: "Sunkiau juos įtikinti arti žemę ar metus laukti derliaus, negu iškviesti priešą į kovą ir užsitarnauti iš jų žaizdų. Be to, jiems atrodo, kad prakaitu uždirbti tai, ką galima įsigyti krauju, tinka tik ištižėliams ir tinginiams." (P.13). Tarp gyvenimo būdo aprašymo yra nors ir trumpas, tačiau svarus pasaulėžiūrinis liudijimas, paaiškinantis kai kuriuos "barbarų" visuomenės laidojimo papročius: "Laidotuvės - neištaigingos. Vienintelis svarbiausias dalykas tai, deginant garbingų vyrų kūnus, panaudoti tam tikrą medį. Į laužo liepsnas nemeta drabužių, nei kvepalų, o tik mirusiojo ginklus, o kartais ir jo žirgą. Kapą apdeda velėnomis. Jie nepripažįsta iškilių, meniškai padarytų antkapių ir mano, kad jie per sunkūs mirusiems." (P.19). Iškalbingas Publijaus Kornelijaus Tacito rašto paminklas. Leidžia pajausti karinėje demokratijoje gyvenusios visuomenės laikmečio dvasią, žmonių tarpusavio santykius. Ar galėjo taip, arba bent panašiai, būti aisčių žemėse?